Atstumo galaktika, aptikta Džejmso Vebso kosmoso teleskopu, sužavėjo astronomus savo unikalumą. Nepaisant to, kad ji yra viena iš jauniausių galaktikų Visatoje, centrinėje jos dalyje yra masyvus juodasis skydas, sveriantis stulbinančius vienas milijardą Saulės masių.
Tyrinėdami šios senovinės kosminės būtybės paslaptis, tyrėjus nustebino efektyvus maitinimo mechanizmas aplink juodąjį skydą. Priešingai nei tikėtasi, analizė nepaliko jokių išskirtinių atradimų, keliantių iššūkį esamoms galaktikų evoliucijos suvokimo idėjoms.
Stebint 2023 m. sausį, JWST užfiksavo paslaptingąją galaktiką J1120+0641, suteikdama įžvalgų į kvasarą nuo kosminei aušrai, vos 770 milijonų metų po Didžiojo Sprogimo. Šis revoliucinis tyrimas buvo paremtas spektroskopiniais duomenimis, atskleidžiančiais objekto infraraudonųjų spindulių išsiskyrimo smulkmenas.
Spektrinė analizė nurodė į keistą dulkių torą, padedantį paduoti juodajam skydui, kartojantis mechanizmus, stebimus moderniuose atitikmenyse. Tačiau nustebusi atskleidimas, kad dulkių temperatūra viršijo prognozes, kėlė daugiau klausimų apie ankstyvą kvasarų evoliuciją.
Dr. Sarah Bosman, pagrindinė tyrime dalyvavusi asmenybė, pabrėžė šių atradimų enigmatiškumą, akcentuodama ryškius panašumus tarp ankstyvų kvasarų ir jų šiuolaikinių atitikmenų. Atradimas sustiprina teoriją, kad supermasiniai juodieji skydai atsirado Visatos vaikystėje, iššūkdamas tradicines jų kilmės idėjas.
Kosminiame posūkyje tyrimas stiprina „pragertusio” supermasinių juodųjų skydų idėją, atmestų alternatyvių teorijų ir atskleidžiantį šių senovinių kosminių gigantų brandų pobūdį.