Atstumuose rastas galaktikas objektas, atrastas Džeimso Vebio kosmoso teleskopu, su savo unikaliais bruožais sužavėjo astronomus. Nepaisant to, kad tai viena iš jauniausių galaktikų Visatoje, jauniame jos centre slepiasi masyvus juodoji skylė, sveriantis nuostabius vieną milijardą Saulės masių.
Tyrinėdami šio senovinio kosminio objekto paslaptis, tyrėjus nustebino veiksmingas maitinimo mechanizmas, supančio juodąją skylę. Priešingai nei buvo tikimasi, analizė nepareveikė jokių išskirtinių atradimų, iššaukdama dabartinių ūkio evoliucijos supratimo iššūkius.
Stebėdamas 2023 m. sausį, JWST užfiksavo nepakartojamą J1120+0641 galaktikos objektą, suteikdamas įžvalgas į kvazarą iš kosminio ausros, vos 770 milijonų metų po Didžiojo Sprogimo. Šio revoliucinio tyrimo pagrindas buvo spektroskopiniai duomenys, atskleidžiantys objekto infraraudonosios spinduliuotės sudėtingus detalius.
Spektrinė analizė nurodė į keistą dulkių tūrią, kuris padeda maitinti juodąją skylę, pakartodamas mechanizmus, pastebėtus šiuolaikiniuose koleguose. Tačiau nustebinti atskleidimai atsirado, kai dulkių temperatūra viršijo prognozes, keliant daugiau klausimų apie ankstyvą kvazarų evoliuciją.
Daktarė Sarah Bosman, tyrimų raktinis asmuo, pabrėžė šių atradimų enigmatiškumą, pabrėžiant išskirtines panašumus tarp ankstyvų kvazarų ir jų šiuolaikinių kolegų. Atradimas suteikia pagrindo teoriškoms, kad supermasiškos juodosios skylės atsirado Visatos vaikystėje, iššaukdami tradicinių jų kilmės sąvokų iššūkius.
Kosminiame posūkyje, tyrimas sustiprina „pradinės” supermasiškųjų juodųjų skylių koncepciją, atskleisdama brandią šių senovinių kosminių gigantų prigimtį.